"Kaip mano šuo išgelbėjo mane iš savęs"

Video: "Kaip mano šuo išgelbėjo mane iš savęs"

2024 Autorius: Ruth Jocelyn Flynn | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2024-01-11 19:28

Pastaba: visas nuotraukas įraše pateikė Julie Barton.

Savo memuaruose Šunų medicina, Julie Barton prisimena tamsiausią savo gyvenimo tašką. Per metus iš kolegijos ji kovojo dėl depresijos gelmių. Gavęs panikiotą telefono skambutį, Julie motina paėmė ją iš Manhetene esančio buto ir grąžino namo į Ohają. Fizioterapeutai, terapeutai, draugai ir šeimos nariai bandė padėti Džulijai, bet ji nepagerėjo. Galiausiai lemtingas sprendimas pakeis savo gyvenimo kelią: Džulija priėmė Aukso retriverio šuniuką.

Ji rašo: "Sunku suvokti, tačiau mūsų susitikimas jaučiamas kaip du magnetai, sudrebėję kartu, susidūrusios dvi visatos, dvi rankos. Aš buvau visiškai įsitikinęs, kad tai buvo mano šuo, ir aš norėjau jį rasti ". Ši citata apibūdina Julie memuarą. Tai nuotaika, sąžininga, poetiška ir galbūt daugiausia viltinga. Galų gale, tai yra gijimo istorija. Bunkeris, Džulij auksinis retriveris, pasirodė esanti jos "gyvybiškai svarbi medicina".

Nors šis Bunkerio didžiulio poveikio pojūtis buvo nedelsiant ir gilus, Džulija susirūpino, kad jai kelia pernelyg didelį spaudimą savo naujajam kompanionui, išreiškiant susirūpinimą, kad šuo negalėjo ją išgydyti. Bet Bunkerio jautrumas ir intuicija nustebino ją. Kai ji buvo liūdna, o ne užblokuodama emocijas, Julija leido jaustis. Ji rašo: "Taigi aš nusprendžiau būti baisu su Bunkeriu, nes man reikėjo būti, nes jam nesvarbu. Jis priėmė mane. Jis nereikalavo, kad aš būtų laimingas … Jis manęs nesprendė, jis tiesiog pamatė mane ".

Kaip ir bet kuris kitas jaunuolis, Julie ir Bunker sukūrė ankstyvųjų rytų pasivaikščiojimų, naktų ir grojimo laiką. Kai knygos procesai vyksta, Džulija gyvena daug pokyčių - ji persikelia iš Ohio į Sietlą. Ji susituokusi. Ji supranta, kad rašymas yra jos tikroji aistra. Džulija paaiškino: "Biurų darbo stalai nebuvo mano dalykas. Taigi mano vyras paskatino mane daryti tai, ką myliu. Aš labai norėjau parašyti, bet aš žinojau, kad reikia mokytis, skaityti ir rašyti kaip įpročiai, kad išsiaiškintų, kaip gerai rašyti. "

Kai ji buvo penkis mėnesius su savo pirmosios dukters nėštumu, Julija pradėjo MFP programą. Ji išklausė kolegas klases, sakydama, kad ji niekada nebus. Džulija prisimena: "Aš nusprendžiau tai padaryti, nesvarbu, ką. Nepaisyti jų, bet todėl, kad žinojau, kad tai būtent tai, ką turėjau daryti. Rašymas buvo mano gilios aistros, visada buvo."

Ji studijavo ir dirbo savo laivuose nenutrūkstamai, galiausiai baigdama MFP programą. Galų gale ji pradėjo svarstyti knygos apie "Bunker" kūrimą, nors perspektyva atrodė bauginanti. Džulija paaiškina:

"Bet aš tau pasakysiu, aš atsargiai parašiau apie tai, kaip giliai myliu šį šunį. Aš niekada nepamiršiu, kai labai anksti rašiau šią knygą, vieną naktį buvau svečio prisiminimų mokytoju vietos vidurinėje mokykloje. Aš pasakiau vaikams, kad rašiau knygą apie tamsiausią laiką mano gyvenime ir kaip šuo išgelbėjo mane. Išmintingas jaunuolis kambaryje garsiai juokėsi. Aš nustojo mąstyti, tokiu būdu negaliu rašyti šios knygos. Jis juoktis už mintis. Bet mano gyvenime yra du dalykai: 1. Bunkeris išgelbėjo mano gyvybę, be abejo … ir 2. Aš susituokiau su tinkamu žmogumi. Taigi aš parašiau iš šios vietos - tai tikroji vieta. Aš esu tiek aistringas, kaip labai giliai sujungtas "Bunker" su manimi, taigi aš ką tik rašiau. Ir parašė. Ir parašė."

Su didžiuliu uždaviniu pasakoti Bunker istoriją, memuarai pasibaigė jos metai. Kai ji pasitraukė, Džulija užsispyrė į viešbučio kambarį, kad apibrėžtų istoriją. Ji aiškina: "Žinoma, aš žinojau istoriją ir žinau, kaip aš ją išgyvenuu, bet ją išsiunčiau į puslapį tokiu būdu, kad perteikiau viską, ko jai reikėjo, buvo ir pats kitas dalykas". "griežta, bet labai vertinga 48 valandų" ji turėjo "pagrindą daugiausia išnagrinėti". Per keletą metų ji praleido nuolatinį redagavimo, ištrynimo ir rašymo ciklą.

Julie knyga, orientuota į Bunkerį, kalba apie platesnę šunų ir gyvūnų gebėjimą "suvokti pasaulį be kalbos, tai yra gerokai pranašesnis už mus". Šunų ir gyvūnų mėgėjai lengvai ir prasmingai susiję su Džulija istorija. Jos skausmo ir depresijos aprašymai yra neapdoroti ir išreikšti. Ir jos meilė Bunkeriui iliustruojama kiekviename puslapyje:

"Mėnulis 1996 m. Birželio 26 d., Kai Bunkeris atėjo į mano gyvenimą, buvo 68 proc. Pilnas ir vaškuotas. Iki akimirkos jis išaugo ir tapo ryškesnis. Bunkeris ir aš radau vienas kitą, kai mėnulis buvo pusiau pilnas, šviesos pusė grįžo. Mes kartu pradėsime augti ir gydytis kartu su Mėnuliu: kiekvieną dieną šiek tiek šviesesni ".

Būtinai žiūrėkite knygų priekabą ir užsisakyti kopiją! Galite sužinoti daugiau apie Julie Barton savo "Facebook" puslapyje ir svetainėje.

Maždaug mėnesio po išleidimo Šunų medicina, Julie yra nusivylusi. Pirmas egzempliorių egzempliorius išparduotos tą dieną, kai jis buvo paleistas. Kiekvieną dieną Džulija atsibunda iš naujojo skaitytojo žinutės, kuria dalijamasi knygos poveikiu jiems. Cheryl Strayed, autorius The New York Times geriausiai parduodamas Laukinis, tweeted, kad Julie knyga "yra jūsų kitas privalomas skaitymo memuarai". Julie pardavė knygos tarptautines teises.Nepaisant to, kad sėkmė pardavimo numerių ir plačiai paplitusio dėmesio požiūriu yra tikrai naudinga, "Julie" susitikimo skaitytojai ir kolegos šunų mėgėjai buvo tikra dovana.

"Aš sėdėjau savo kompiuteryje, apsuptas mano mylimo Bunkerio nuotraukų, daugelį metų rašau, kad aš pradėjau manyti, kad aš buvau vienas savo pagarbos ir pagarbos mano šuniui. Dabar žinau, kad aš nesu vienišas. Yra tiek daug iš mūsų ten. Kiekviename skaityme buvo bent du ar trys žmonės, verkdami per visą pokalbį. Kai jie po skaitymo su manimi susipažins, aš paprasčiausiai paklausiu: "Koks yra jūsų šuns vardas?" Jie verkdavo ir papasakojo apie šunį, kurį dar turi, arba apie šunį, kurį jie prarado, ir mes apkabinsime ir pasidalinsime šį nuostabų ryšį. Tos akimirkos užpildė mano širdį iki krašto ".