Amerikos naujausias hibridinis šuo nėra jūsų tipiškas mišrūnas

Video: Amerikos naujausias hibridinis šuo nėra jūsų tipiškas mišrūnas

2024 Autorius: Ruth Jocelyn Flynn | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 05:15

Pasibaigus visoms nenuoseklioms laukinės gamtos istorijoms, kurios buvo išnaikintos dėl plačiai paplitusio žmogaus įsikišimo ir ekologinių sutrikimų, yra keletas atsparumo ir išlikimo. Pastaraisiais metais mes matėme, kad kai kurios rūšys tampa gyvam "principui" prisitaikyti prie išgyvenimo pavyzdžių.

Tai yra rytinio kojoto atvejis; neseniai pavadintas "coywolf". Kaip rodo jo integruotas pavadinimas, šis padaras, kuris ir toliau užsiimantis visomis Rytų Šiaurės Amerikomis, nėra jūsų tipiškas koiotas. Greičiau tai unikalus naujas hibridas, turintis kokioto, vilkų ir netgi kai kurių didelių šunų veislių, tokių kaip Doberman Pinchers ir vokiečių aviganiai, bruožai. Taigi, kaip tai atsitiko?

Prieš Kristupą Kolumbui, žemė į rytus nuo Misisipės Šiaurės Amerikoje buvo daugiausia miškas. Būtent šiuose labai miškuose, kad vilkas karaliavo viršūnių bėgimo pakuose ir grobis ant elnių daugelį metų. Tai yra … kol mus ateis žmonės.

Beveik kaip tik europiečiai įtvirtino savo laivus ir pradėjo judėti visoje žemėje, šie vilkai persekiojo ir išstumdavo iš savo namų. Vyrai iškirto medžius savo gyvenvietėms, greitai sunaikindami ir įkalbindami vilkų buveinę. Netrukus ūkininkai, kurie rūpinasi savo gyvuliais, nemanė, kad alkanus ir perkeltus gyvūnus yra nereikalinga grėsmė. Vėliau europiečiai medžiojo, apsinuodijo vilkus ir dar labiau suskaidė jų buveines nerimą keliančiu greičiu tol, kol vilkų populiacijos nebuvo visiškai išnaikintos. Tačiau gyventojai nesuprato, kad išvydę vienos rūšies žuvį, jie sudarė kelią kitam grobuoniui okupuoti žemę.

Šiaurės Amerikos šiaurės amerikiečiai, kurių miško naikino ir kurių vilkas buvo paliktas, pietvakarių koiatai iš karto pasinaudojo galimybe išplėsti savo teritoriją. Po 300 ar daugiau metų, po mažųjų kanidų pavyko apgyvendinti visą šiaurės rytus iki Kanados Ontarijo. PBS ataskaitoje teigiama, kad ten buvo keletas likusių vilkų, kurie pirmą kartą susitiko su "coyotes".

Tikėtina, kad šie gyvūnai būdavo ramioje beviltiškoje būsenoje, jų skaičius labai išeikvotas ir jų ateitis atrodė gana drąsiai. Dėl to jie daugiau nebematė kojoto kaip savo natūralaus priešo, bet vietoj to kaip potencialų partnerį. Manoma, kad maždaug 1919 m. Vilkai ir coyotes sukūrė pirmąjį, kas būtų ilgas linijos koiot-vilko hibridai.

Tai, kas patraukliausia šių dviejų skirtingų gyvūnų rūšių veisimui, yra tai, kad paprastai ji neveikia; be kitų šalutinių poveikių jis dažnai sukelia sterilų ar žemesnį palikuonį. Tačiau šiuo konkrečiu atveju koiotas ir vilkas, kartu su retkarčiais šuo, atrodo, perėjo visus geriausius genus, kad sukurtų palikuonį, kuris ne tik išgyveno šiame naujame žmogaus pasaulyje, bet ir klestėjo.

Pasak mokslininko Pepperdine universiteto evoliucijos biologo Javier'o Monzono atlikto tyrimo duomenimis, šiuolaikiniai rytiniai kooitai yra vidutiniškai ketvirtis vilkas ir vienas dešimtasis šuo. Šis koioto, vilkų ir šunų DNR derinys pasirodė nepaprastai naudingas tolesniam gyvulio egzistavimui. "The Economist" žurnalistė rašo:

Tuo metu, kai 25 kg ar daugiau, daugelis vilkolakių turi dvigubai daugiau grynaveislių kojotų. Su didesniais žandikauliais, daugiau raumenų ir greičiau kojų, atskiri kowolves gali išmesti mažus elnius. Jų pakuotė gali netgi užmušti briedį. Coyotes nepatinka medžioklė miškuose. Vilkai pageidauja. Kryžminimas padarė žvalgyboje gyvus gyvūnus atviruose reljefuose ir tankiai miškingose vietovėse.

Tačiau jų hibridizacijos nauda neapsiriboja stipresnėmis savybėmis ar išplėsta mityba. Taip pat yra tikimybė, kad mažas šunų buvimas jų genetiškai modifikuotuose makiažuose leido, kad vilkolakiai būtų labiau tolerantiški miestų kraštovaizdžiui. Todėl hibridai, skirtingai nei grynaveisliai koiatai ar vilkai, yra tiek fiziškai, tiek psichiškai tinkami egzistavimui bet kurioje savo protėvių aplinkoje.